A.Orlauskas agitavo už donorystę

A.Orlauskas agitavo už donorystę

Nacionalinio kraujo centro palapinėje Kauno centre tarp kraujo donorų sutikome ir humoristą Artūrą Orlauską. Pakalbintas šoumenas, galintis suvaidinti Kauno merą ar suskelti negirdėtą anekdotą, rimtai kalbėjo apie poreikį sportuoti, vaistų kultą ir juoko galią.

AUŠRA ŽUPERKAITĖ

-Ar pirmą kartą aukojote kraujo?

-Ne, pirmą kartą tapau donoru prieš kelerius metus. Draugas staiga susirgo kraujo vėžiu, bet išsigydė, jam persodino kaulų čiulpus. Dabar sveikas gyvas vaikšto. Kol pats nesusergi, nesusimąstai, kad kam nors reikalinga pagalba.

Kai mokiausi Mašinų gamybos fakultete, bandžiau duoti kraujo, bet neėmė. Anksčiau, jei sirgai gelta, kraujo neimdavo.

-Ką manote apie organų donorystę?

- Jei kam nors gali padėti ir po savo mirties, kodėl gi ne? Mes visi turėtume vieni kitiems padėti. Svarbu nedaryti iš to verslo. Kai dingsta žmonės, vaikai. Pas mus tokių atvejų mažiau, bet kitur tai yra verslas – gaudo sveikus, išpjauna inkstus.

Žmonės bijo kraujo donorystės. Net žiūrėdami filmą nepakelia kraujo vaizdo. Apie minėto draugo gydymą buvo susuktas filmukas. Jame buvo rodoma, kai ėmė kaulų čiulpus su specialia įranga – vienas vyras tai žiūrėdamas apalpo.

-Ko gero, žinomi žmonės savo pavyzdžiu gali paskatinti kitus šiam kilniam poelgiui?

-Todėl ir ėjau. Gyvas pavyzdys visada pritraukia: nori įrodyti, kad nebaisu ir tai – reikalinga. Dabar pasaulis sukasi neįtikėtinai greitai: skuba, lekia, bėga. Maža kas gali atsitikti... Jei ligoninėje pritrūks kraujo?

-Esate daug pasiekęs sportininkas, žaidžiate vandensvydį. Kaip treniruojatės, kai ruošiatės varžyboms?

-Vasarą baseinai uždaryti, todėl bėgioju, važinėju dviračiu, plaukioju irklente, burlente, laisvalaikį leidžiu aktyviai. Darau pritūpimus, atsispaudimus, nes raumenys atrofuojasi. Aišku, tingisi, bet kai įpranti, ima trūkti judesio. Per kitus sezonus 3 kartus per savaitę lankau baseiną. Net jei naktį grįžtu po koncerto ar spektaklio 3–4 val., vis tiek keliuosi į treniruotę 7.30 val. Sportuoti ir judėti yra būtina.

Dabartinis jaunimas mažai juda. Tada prasideda medžiagų apykaitos ligos, įvairios alergijos, nusilpsta imuninė sistema ir pan. Sportuojant stiprėja širdis, plaučiai. Vaidiname daugybėje spektaklių, jei nesportuočiau, būtų sunku atlaikyti tokį krūvį.

-Ar mėgstate pasyvų poilsį? Ar įmanoma jus sutikti sanatorijoje, įsisupusį į baltą chalatą?

-2–3 kartus per metus važiuojame su šeima į sanatoriją, tokia mūsų tradicija. Renkuosi tokią, kurioje yra baseinai, treniruoklių salės, miškas, kad būtų galima pabėgioti. Pasidarome kelias procedūras, vaikas baseine plaukioja, stengiamės nesėdėti.

Jauni žmonės galbūt nesuvokia, kad judėjimas yra sveikata ir gyvybė. Kai suvoks, jau gali būti per vėlu. Sportas turi būti gyvenimo būdas, tai reikia suvokti nuo mažens.

Mano vaikas antrokas, jis kartu su manimi mankštinasi nuo 5 metų. Kai aš bėgdavau, jis šalia dviračiu važiuodavo. Dabar šokinėja ant batuto, lengvai padaro 5 prisitraukimus. Vaiką pratinu sportuoti nuo mažens ir vėliau raginsiu tai daryti.

-Sakoma, kad juokas – sveikata. Kada paskutinį kartą juokėtės taip, kad net pilvą skaudėjo?

-Juokinu kitus. Per mūsų su Ramūnu Šimukausku šou žmonės juokiasi taip, kad kitą dieną šonus skauda. Juokas priverčia judėti ne tik diafragmą, bet ir visą organizmą: juda raumenys, skruostai, presas. Tiems, kurie nesportuoja, paskui ypač skauda. Juokiantis į organizmą patenka daugiau deguonies, todėl žmogus jaučiasi geriau.

Aišku, kai kurie ateina po 1 l degtinės, todėl nelabai susigaudo, kas vyksta scenoje. Koncertuojame Palangoje, Šventojoje. Atvažiavę emigrantai nori parodyti, kad jie daug išgeria. Kas iš to? Aš beveik negeriu, tam trūksta laiko: reikia visą dieną sėdėti ir gerti.

-Kokio dydžio vaistinėlę turite namuose?

-Nedidelę. Esame pasidarę vaistų kultą. Farmacininkai užsidirba iš nenormalių antkainių. Tie patys vaistai Lenkijoje 3-4 kartus pigesni nei pas mus. Pavyzdžiui, vitaminas C ten kainuoja dvigubai mažiau. Juos nuolat reklamuoja, bet tai negali būti brukama prekė. Organizmas pats puikiai žino, kaip susidoroti be vaistų.

Mes nesuvokiame savo organizmo galių, vartodami chemiją jį išbalansuojame. Medžioklėje mačiau, kaip sužeistas šernas bėga, gula į pelkę arba molyną, kad užteptų žaizdą. Jo niekas nemokė, bet jis intuityviai žino, ką jam daryti, kad atšaldytų žaizdą, mažiau skaudėtų ir sustabdytų kraujavimą.

Kartą stebėjau, ką ėda stirninas. Kasdien vis kitą maistą! Ganiau jį savaitę. Nė vieną dieną neėdė to paties, rinkosi tai, ko jam reikėjo: vieną dieną baltų gėlių žiedus, nors šalia buvo pripilta kukurūzų, kurie, mūsų manymu, yra skanumynas. Antrą dieną ėdė krūmus, trečią – žoles. Maži vaikai taip pat jaučia, ko jiems reikia ir ko trūksta.

-Ar dažnai gyvenime primenate sau: „Memento mori“?

-Tai ateina laikui bėgant. Nesame amžini, negali žinoti, kas įvyks po pusvalandžio. Gal įlėks į sieną sunkvežimis ir nebeliks mūsų. Grįžtant prie sporto, nuolatinis judėjimas gelbėja gyvybę. Atsiranda geresnė reakcija, koordinacija, gebi geriau vairuoti mašiną, greičiau orientuotis kelyje, atspėti, kas įvyks toliau. Užvakar vos sankryžoje nesusidūriau su vairuotoju, kuris, važiuodamas šalutiniu keliu, nematė manęs. Vėliau pamatęs, vis dar važiavo ir sustojo tik per sprindį.

Žmonės nesuvokia, kad nuolatinės treniruotės ne tik gerina savijautą, bet ir gelbėja gyvybę.

Išnaša:

Jei kam nors gali padėti ir po savo mirties, kodėl gi ne? Svarbu nedaryti iš to verslo. A.Orlauskas

Andriaus Aleksandravičiaus nuotrauka

Užrašas po nuotrauka:

NEBAISU. A.Orlauskas tikino, kad kraujas jam nekelia jokių emocijų, nebent šiek tiek skauda, kol įduria adatą.